201(3-4)=740

vis prasilenkiu su tuo ciniškumu
nedraugas man jis, pykstamės
bet negaliu ant jo pykti
padeda išlaikyti blaivų protą
tai dabar ir svyruoju tarp to ir ano

sėdžiu prikandusi lūpą ir bandau dar ką nors išmąstyti

kas naujo mano gyvenime?

a-ū

ak, taip. nieko
bet ir gerai
galbūt tai bus paskutinis mano įrašas šiais metais

praėjo metai
nepastebimai
atrodo tik prieš porą mėnesių su Kristupu pėdinau iš Lazdynų į Pilaitę 7 ryto
ech, tie laikai
per šias 365 dienas mane tik dar labiau sugadino žmonės, aplinkybės, įvykiai, pati aš

dėkoju šikusiems į mano gyvenimą, dabar atsirenku kas yra vertinga
dėkoju visiems kitiems, kurie tik dar labiau privertė mane sumišti kokiam gi pasauly gyvenu
<idiotiškam>

kaip kokia ypatingai populiari blogerė numeris keturi pasaulyje dėl savęs ar dėl kažko kas GAL (1% iš 10000%) pasiklausys bent vieną iš šių dainų sudarysiu šių metų .. labiausiai įtakojusių Mane kūrinių sąrašėliuką

<kodėl gyvenimas tox tuščias>

taigi
*iškilminga muzika* toks jausmas jog čia filmą statau sau
entertaining myself

nebus numerio vienas du trys
bo atrodys jog skirstau pagal kažką

ai, gal šalia dar prirašysiu ką ji tokio įdomaus padarė man

foje - nakties balsai - gerai, čia istorija įdomi. turbūt ši daina labiausiai mane pakeitė. šiais metais. rugsėjį ar spalį, neatmenu, buvau eilinėje dailės pamokoje, bandžiau užgniaužti besikaupiančią neviltį ir pasistengti bent kiek padoriai nupiešti didžiulę gėlę. ir užgrojo ši daina. ypatingai jos nesiklausiau ir nekreipiau didelio dėmesio. bet išgirdau kaip Andrius įkvėpė nuodingų cigaretės dūmų. vos vos išgirdau ir tai mane patraukė. pasigarsinau. įsiklausiau. ir kai girdėjau visus tuos garsus - kaip jis įkvėpdamas juokingai ir žaviai capteldavo lūpomis, garsiai iškvėpdavo - mane apėmė toks keistas jausmas.. lyg būčiau prieš tai VISKĄ pamiršusi ir tada staiga atsiminusi.. kažką svarbaus. tai mane įkvėpė rašyti. kurti. dėstyti savo mintis. vėl. nes buvau nustojusi tai daryti .. gal metus. buvau beprotiškai įskaudinta ir atsiribojau nuo tokio saviraiškos būdo. bet būtent ši daina mane sugrąžino prie popieriaus lapo ir rašiklio, kurių pagalba aš paleidžiu savo Sielą pasivaikščioti iki šiol. ačiū, Andriau

foje - vieną kartą paryžiuj - labai neišsiplėsiu. bet. ši daina yra .. man net sunku paaiškinti. skausminga ir niekada nebeegzistuosianti meilė. kažkur tolumoj.. aš tai matau ir jaučiu. nors nežinau, kas tai Yra. pasineriu ir <...> - kažkokia eilutė iš kažkokio mano eilėraščio, neatmenu vieno žodžio, bet vis skamba mintyse dabar

lana del rey - burning desire - na ir kaipgi neatsiras ir ši daina. daug Elizabeth dainų pamilau per šiuos metus. bet ši.. jeigu man tektų mylėjimąsi/seksą sutalpinti į vieną dainą, tai neabejotinai pasirinkčiau šią

pink floyd - high hopes - ši daina - mano ramybės sala. kiekvieną dieną bent kartą į ją nuplaukiu, o plaustas yra kaip tik ši daina. ką tik sėdėjau užsimerkusi gal trisdešimt sekundžių, klausiausi.. myliu

conor scott - starry eyed - tikiu šio žmogaus perduota daina. ypač 'so take me in and throw out my heart and get a new one'. tiesiog. nieko asmeniško, bet taip gyva ir liūdna. žavu.

vince kidd - like a virgin - saulė visuomet šoka išgirdus šią dainą. ir dabar. sėdint. seksi

leah mcfall - r.i.p - bene didžiausias šių metų atradimas. balsas. jergau

ash morgan - never tear us apart - dar vienas atradimas. jeigu kas čia užklys - PASIKLAUSYK.


kažkodėl nebėra minčių. dar beprotiškai daug dainų yra, bet tingulys apėmė. nebeieškosiu. gal vėliau

iliustruosiu šiuos metus viena nuotrauka. nors reiktų tūkstančio

super

beprotybė

jeigu mano beprotybę būtų galima išmatuoti, tai rezultatas būtų 18794 iš 1245
aš plyštu ir sprogstu, po truputį
tuoj manęs nebeliks
noriu verkti ir klykti, bet tai nepadės
bus dar blogiau
tik viena silpnumo akimirka
ir visas šitas pragaras nesibaigs
aš ją ar juos ar save pasmaugsiu. vienas variantas iš kelių

lempa kaista

išsivaliau savo sielą
išmečiau tą ciniškumą
paslėpiau jį giliai savo pasąmonėje
žinau, jog jis ten liko, bet pasakiau jam tylėti
ir baigti man gadinti gyvenimą
kaip suprantu - sutiko

nežinau, kuriam laikui

saulė nori <...>
dabar jokio šrifto
tiesiog
nėra
<...>

ne!!!

atika
aš po truputį jus įsimyliu
tu
apsakai
mano skausmą ir liūdesį
ir nebijau to išsakyti
dainuojant jūsų dainas

atika - ne!!!

pilkoj nykioj

cigaretė tarp tavo pirštų
tyliai nebylūs žvilgsniai
rudenio dievo melodija stotelėj
tuštumos prisilietimą man švystelk

lelele

ar kas nors bent skaito ką čia rašau?
ne

lūpos-rankos

jaučiu, kaip mano akys merkiasi, o sielai sekasi mane paveržti į savo juodą pusę
man ten patinka
juk tai nėra blogai?
kodėl tuo pačiu metu
išgaruoja garsas

atika - lūpos-rankos

įkvėpk dalelę triukšmo, kad aprėptum tylos galybę

įkvėpk dalelę triukšmo, kad aprėptum tylos galybę
raminančią ir mylinčią
kiekvieną jos vaiką neramų ir
po galais, neišeina surimuoti
bet tebūnie
norėjau išsikalbėti
tylai
tyliai
nebyliai
kankynė
stiklinėj
ramybės
nėra
tėra
arbata
karšta
be cukraus, tik su plūduriuojančia žolele paviršiuj
ji man primena .. nieko
tuštuma
manyje tuštuma
aš bandau išsiaiškinti, kas yra <...>
ir jeigu tai tiesa, tai Tai mane ėda iš vidaus
ir man pačiai jau baisu į save žiūrėti iš šono, iš vidaus
kuo gi pavirtau
jei šitaip juokiuosi iš savęs, tavęs, kitų, visų, iš visko

taip apgailėtina
apsimestinis 'gerumas' vardan kitų
kai tenorima patenkinti tuštumą savyje
- noriu padėti žmonėms,- atsakė ponas nežinomasis
nori padėti žmonėms, kad nesijaustum kaip šūdas arba kad karma tau atsilygintų
žinai ką? tu apgailėtinas

bet labiausiai esu apgailėtina ir beviltiška AŠ
ir kodėl tai rašau didžiosiomis raidėmis
tai turėtų būti blankios, neįskaitomos ir bjaurios raidės
kad niekas į jas nežiūrėtų
kaip ir į mane pačią
nes nešu pražūtį, nešu neviltį, nešu liūdesį, nes visu tuo gyvenu
ir nieko tu dėl to nepadarysi

apglėbk mane savo šakom

apglėbk mane savo šakom

apglėbk mane savo šakom

apglėbk mane savo šakom

apglėbk mane savo šakom

apglėbk mane savo šakom

apglėbk mane savo šakom

apglėbk mane savo šakom

apglėbk mane savo šakom

apglėbk mane savo šakom

apglėbk mane savo šakom

apglėbk mane savo šakom

apglėbk mane savo šakom

apglėbk mane savo šakom

apglėbk mane savo šakom

apglėbk mane savo šakom

apglėbk mane savo šakom

laiškas šiaurės krypčiai

labas
nesugalvoju tau kreipinio, nes į nieką konkrečiai nesikreipiu
tik į šiaurės kryptį
kad ir kas tu bebūtum
ar nuostabūs, turbūt Kristijono, sukurti žodžiai
ar Lukošiaus šokis, matomas keliuose video klipuose
ar tas ritmas
ar ta meilė tau
ar tas nerealus dalykas, jog klausantis šiaurės krypties aš nebebijau galvoti apie savo vaikystę, kurios negaliu pakęsti
jog jaučiu, kad esu
jog jaučiu mylint savo gyvenimą ir egzistenciją, nes yra šiaurės kryptis
ir aš girdžiu tą apkabinimą, kurio man reikia
tą nebylų 'myliu'
muzika man tai suteikia
atrodo, jog jokio žmogaus nereikia
bet palikime žmones nuošaly, toli toli
esi tik tu ir aš
mes
ir vakaras, ruduo, karas, valtis, sapnas, žemė,  aviacija, miestas
ir dar keli dalykai - tie nuostabūs dalykai
kurių mano sielai ne gana

aš noriu verkti, žinai
nes klausausi tik
ir, po galais,
esu tokia liūdna
bet liūdesys yra mano laimė
ir man taip gera
esu laiminga
nes noriu verkti

rašau tau laišką
nors turėčiau jau miegoti
noriu tau kalbėti savo mintis
ir kad tu jas išklausytum
nes aš myliu šiaurės kryptį
ir man jos ne gana
visai
noriu apkabinti muziką
ar įmanoma?
šypsotis, kai tave užplūsta tos emocijos
kurioms žodžių nėra
bet tu šypsaisi ir nori verkti ir juoktis
nes Esi

dar žali obuoliai ir toli dar ruduo, neatmerksiu akių ir sapnuosiu toliau, kad esu..
esu tokia laiminga, jog turiu jus
jūs mane išgelbėjate kiekvieną dieną nuo beprotybės
nes dabar mano gyvenimas toks, jog seniai būčiau pasikorusi.
tiksliau mano siela būtų tai padariusi.
bet laikausi, esu Gyva
ir moku šypsotis tyliai viduje, nes moku verkti
ir tai yra Laimė
šiaurės kryptis man davė daug atsakymų
į daug mano klausimų

aš toks mažas, mano batai kiauri, šaltos naktys ir vėjas širdy

galėčiau kalbėtis ir kalbėtis su tavimi
žinai, malonu
rašyti ir tu manęs klausaisi
kad ir kas bebūtum
laiškas skirtas tik tau, būtent tau
nors man šalta, tai nesvarbu
yra amžinas ruduo
jis apglėbia mane savo šakom

manau, jog man laikas po truputį pėdinti į lovytę.
ir ten užmigsiu su šiaurės kryptimi
tik prieš tai baigsiu rašyti laiškus žmonėms
stengiausi dėl tų laiškelių
tarp kitko, ten tūnos šiaurės kryptis
jos dainos
jos visos tokios gražios.
ech.

kas ir kas tu bebūtum - labanaktis.

starry eyed

so throw out my heart and get a new one

skandinu praeitį

galbūt liko nedaug

įtampa = beprotybė
kuo toliau, tuo labiau prie jos artėju ir suprantu
jog to visai nenorėjau

ar kas nors mane išgirs

ar kas nors mane išgirs, jei veidas nesakys nič nieko?

ar kas nors mane išgirs, jei alps mano akys prieš tavo?

ar kas nors mane išgirs, jei lūpos verks nežinia?

ar kas nors mane išgirs, jei rėksiu iš visų jėgų viduje?

nuotrauka - Laura Makabresku

dulkių ir nebūties kokteilis

atsiprašau savęs, jog dabar taip retai rašau
nes šiom dienom skandinu protą matematikoj
ir prakeiktoj trigonometrijoj, kuri mane dusina
ir gerklę keistai peršti
lyg iš jos gyvybę kas būtų išsiurbę
noriu naujų žmonių savo gyvenime
bet tam nėra laiko
ir, berods, niekada nebus

todėl gersiu dulkių kokteilį su nebūties prieskoniu
ir mėgausiuosi
kol išprotėsiu gyvenant šioj beorėj erdvėj

kačiukas

ar priimtum namo kačiuką, pilną blusų, be vienos letenėlės ir užpūliavusia akimi?

mūsų klaida

norėčiau, kad žmonės labiau rūpintųsi ne Žemės atsiradimo priežastimi, o pačia Žeme

bel air. jogurto debesis

girdžiu tą dieviškai ramią melodiją ir glostantį balsą.. švelnu
ir mane palietė mintys, jog bijau
kas bus vėliau
kas bus
bus
gyvenimas.
ir jaučiu, kaip krentu
nėra už ko laikytis
bet ta melodija. ji laiko mane kaip debesis, kaip pūkėlis
saugo ir myli
švelniai glosto mano jautrią ir išsigandusią sielą
ir nors esu silpna, toji melodija mane prilaiko
ir noriu verkti
jog esu.

vėl dalis poezijos (ar dar galiu drįsti vadinti tai poezija?)

sėdėjau savo tumblr ir radau nuotrupas savo parašytų žodžių. kai mylėjau jų variacijas, skambesį ir mintis

vietoj akių obuolių
buvo mėlynių uogienė
vietoj lūpų putlių
ragavau jogurtą erškėčių

•••

skyniau mėtų lapelius
mano pirštai jom kvepėjo
sėdėjai susivėlusiais plaukais
ir niekas tau neberūpėjo

•••

mylėjau žiemą
ji išėjo, išdavė
ir vėl sugrįžo
ir aš vėl ją mylėjau

•••

kai glostai pianino klavišus
ar taip pat glostytum ir mano plaukus?

girdžiu berods, nuoširdžiausius aš žodžius
bet greit sudužo taurė prie pat stalo

stepių vilkas

<...> aš pajutau, kad tas žmogus yra ligotas, lyg sirgtų kokia dvasios, proto ar charakterio liga <...>
<...> simpatija, pagrįsta didžiuliu gailesčiu tam nuolatos kenčiančiam žmogui, kurio vienišumą ir dvasinį merdėjimą aš pats regėjau <...>
<...> kančios genijus <...>
<...> išsiugdė savyje genialų, beribį, baisų sugebėjimą kentėti. kartu supratau, kad jo pesimizmo pamatas - ne pasaulio niekinimas, o panieka sau <...>
<...> tačiau nelaikė savęs išimtimi, visada savo strėles pirmiausia laidė į save patį, neapkentė savęs paties, neigė save... <...>
<...> užuot sunaikinus jo asmenybę, tepavyko išmokyti jį nekęsti paties savęs <...>
<...> jis buvo tikras <...> ir tikras kankinys, nes kiekvieną šiurkštų žodį, kiekvieną kritiką, kiekvieną piktumą, kiekvieną neapykantą, kuriai galėjo ryžtis, jis pirmų pirmiausia skirdavo pats sau. o kitus aplinkinius jis nuolatos labai didvyriškai ir kuo rimčiausiai stengdavosi pamilti, būti jiems teisingas, nesukelti jiems skausmo, nes įsakymas "mylėk savo artimą" jam buvo lygiai taip pat giliai įkaltas į galvą, kaip ir neapykanta sau pačiam, ir todėl visas jo gyvenimas buvo tarsi pavyzdys, kad, nemylėdamas savęs, negali mylėti nė artimo, kad ir neapykanta sau yra lygiai tas pat ir galų gale sukelia tą patį baisų izoliuotumą ir nusiminimą, kaip ir ryškus egoizmas. <...>

aš esu stepių vilkas
aš radau jį ir jis mane
tiesa irgi

- ištraukos iš Hermann Hesse "Stepių vilkas"

klijai man pašonėj ir muzika

o kas, jei viskas netikra?
kas yra realybė?
ir ar aš esu akla
didybei? nemanau

tiesa

sėdžiu tumblr

ir skaitau

ir aš vėl supratau, jog būtent taip gyvenu

nes taip noriu

"You know why no one loves you? Because you like it that way. You think nobody loves you but in fact we really fuckin’ do. Nobody loves you because you push everyone away every fucking time they make a step to make you feel better. You just don’t want to feel good."

pabučiuok(-ja)

tiktai žvakių šviesoje savo veidą aš randu

kodėl, Andriau, tu taip gerai žinai

ir taip žaloji

nenorėdamas

bet ačiū

jaučiu kažkiek, prisimenu

nes dabar juoda lyguma plyti manyje

ir man baisu

saulė eina iš proto. muzikajėėė

jau mirtim pažymėtas mano veidas

aš blaškausi tavy

mano tuščias laike

KAIP GALIMA NEMYLĖTI ŠIAURĖS KRYPTIES?

miliu

aš kylu aukštyn kaip oro bučinys nuo tavo nevystančių lūpų

išgirdau neausimis

Kita gotikos pusė

Prisėdau. Parūkiau. Kažkaip gotiškai. J Tarsi besotė amžinosios nakties juodoji skylė su nikotinu vidun sutraukiau ir idėją-mintį-teiginį-klausimą-neiginį-suvokimą-abejonę…ir dar velniai žino ką, tačiau viską viename asmenyje ir pamąstyt atsirado apie ką…

Todėl ir sėdžiu bei su eiline nikotino doze (gotiškai J) suvokiu, kad kaipo tokio gotikinio pasaulio nėra - nėra gotikinės materijos, nėra gotikinių pastatų, gotikinės gamtos anei gotikinių vietovių, anei nieko nėra. Yra tik mus supantis pasaulis - toks, koks jis yra be jokių aliuzijų į gotiką. O XX amžiaus jaunimo gotikinė subkultūra man pasidarė panašu į milžinišką tamsų utopinį puzlą (tpfu, atsiprašau, dėlionę), sulipdytą iš įvairių kultūrinio pasaulio gelmių nuotrupų, bet apie tai gal nediskutuosim nes tai mano asmeninė nuomonė. Bet tai kas po velnių tada yra ta gotika, kurioje ir kuria gyvena tokia daugybė jaunų protų? Matyt kažką būsiu praleidęs, todėl pradedu iš pradžių.

…yra tik mus supantis nuostabus pasaulis…

…perpildytas keistai svaiginančių, baugių ir nesuvokiamų miražų, nepertraukiamu srautu besiliejančių iš mūsų karštligiškų protų ir utopinėm idėjom užnuodytų sąmonių. Visa tai yra iliuzija, bet kad velniškai patraukli. Mes visi taip ilgai su ja gyvenome, kad patikėjome jos tikrumu, įtikėjome jos apčiuopiamumu. Šia prasme galim teigti, kad gotika kaip utopija yra meilė. Gotika yra savotiškas būdas mylėti mus supantį pasaulį – būdas daug kam svetimas, netgi atgrasus ir tik vieniems gotams tesuvokiamas. Tai yra savotiškas būdas mylėti mus supantį pasaulį – tokį, koks jis yra,

tik aprėdytą mūsų meilės nuoplaišomis ir todėl nebe tokį pirmapradį;

tik sudarkytą sutirštintom vaizduotės spalvom ir todėl neatpažįstamai pasikeitusį;

tik pridususį nuo tamsos tvankumos ir todėl nebesipriešinantį mūsų nuodingoms užmačioms pakeisti jo sandorą;

tik užliūliuotą mūsų klastingomis, dusliomis ir erdvę bei laiko tėkmę stingdančiomis melodijomis, o todėl nebe tokį tyrą savo svaiginančia tyla;

tik paskandintą miražų jūroje, o todėl išnykusį pasąmoningose sutemose ar net dar giliau, būties naktyje, ištirpusį jos begaliniame tyrume…

…bet minties tėkmė sustoja, pamindžikuoja neryžtingai ir grįžta į pradžią, nusinešdama su savimi ir kūną. Vėl pasijuntu besėdįs ant papilkėjusio, apsamanojusio pakelės akmens. Šnervės pagauna keistą, tačiau iki negalėjimo pažįstamą kvapą. Ausys užuodžia neįprastus, tačiau tokius artimus tavo esybei kvapus. Akys užmato virš horizonto plevenančius miražus. Vėl susiduriu akis į akį su JA…

- Kas tu !? Paklausiu ne lūpomis.

- Tu pats !!!- išgirstu neausimis…

gotai. xoxo #2

dar aukso panardinsiu tarp šių paukščių

Esė

Nejau merdintys medžių lavonai nebesugeba išleisti žaliuojančio pumpuro? Negi šešėliuose negali pražįsti tos paprastos iki negalėjimo ir neprijaukintos laukų gėlės? Nejau liūdname gotų pasaulyje negali gimti romantiška ir nekalta meilė, nesutepta dirbtinumo ir fetišistinių nukrypimų bumo šiandieninėje gotų kultūroje? Meilė, kuri džiugintų?

Aš sakau kad gali! Nes pilka nebūtis yra tai, ką reikia užpildyti. Gotai gimė iš nebūties pilni įkvėpimo, idėjų ir liūdesio, ir jų pagrindinis tikslas yra kurti, nes gotikas tai yra kūrėjas (bet nebūtinai menininkas). Mes nepretenduojam į meno aukštumas. Mes nepretenduojam būti menininkais. Mes nepretenduojam tapti visagalėmis visaapimančiomis nuorodomis, kaip turi atrodyti pasaulis. Mes tik norim, kad mus paliktų ramybėje. Mes tik norim užpildyti kiekvienas savo asmeninę nebūtį eidami dygliuotu gyvenimo keliu… eik dejuodamas dėl žmogaus. kūrėjo. Kuriam apkirpo sparnus ir įkalino pašaipos, paniekos ir nesupratimo rūsiuose.

Aš sakau kad gali. Nes kūrėjas negali užpildyti nebūties nebūtimi, nes nebūtis tai yra mirtis. Tai yra virš žmogaus galių priversti mirtį numirti. (Mūsų paskirtis – suteikti mirčiai įprasmintą gyvenimą 2002 m. pastaba ND). Mes kuriame aplink save praeitim alsuojančius griuvėsius, tarp kurių sudiržusių akmenų auga spygliuotos gėlės. Kartais pakalnutės. Mes paskleidžiam aplink liūdesio rūką, kuriame gali tave kaip trokštantįjį atgaivinti tyra ir nenuodėminga meilė. Mes nesame beviltiški. Ir kai aplinkos priešiškumas pameta mus iš akių, mes galime nusimesti savo niūrųjį apvalkalą tapdami liūdnaisiais romantikais, nuoširdžiai besidžiaugiančiais gyvybingu pavasario lietumi, pamiškėj pražydusiom žibutėm ir ošiančiu šimtamečiu mišku. Ir tai yra gotika. O kas nesutinkate, kurkite savąjį supratimą. Nes kiekvienas gotas savąją išgyvena savaip. Ir kiekvienas ją susikuria. Pats. Sau. Savojoje nebūtyje… ND

Kapinių dvelksmas

(arba kodėl gotus traukia kapinės)

Jis visą dieną trankėsi po miestą ieškodamas vietos, kur galėtų pasislėpti nuo slegiančių žmonių žvilgsnių, nuo pašaipaus šnabždesio už jo nugaros ir pastoviai tau įkandin atsigręžusių žmogystų. Dangus jau pradėjo pilkėti, saulė nesveikai įraudusi stengėsi pasislėpti tarp medžio šakų. Tada jis ir susitiko savo seną draugą. Jie abu ėjo tuo pačiu “keliu”. Neišvaiždžioj krautuvėlėj nusipirkę vyno abu patraukė į priemiesčio kapinaites. Jie abu jas vadino gotikos muziejumi. Ten susirado nuošalią vietelę, paslėptą nuo pašalinių akių vis ilgėjančių šešėlių tarp ištobulintų ir išpuoštų kapų eilių, tarp kryžių ir skulptūrų. Juos apgaubė visada čia tvyranti mistika, įdvasinta ir antgamtinė atmosfera, kurią pamažu papildė lengvas geriamo vyno svaigulys...

gotai. xoxo

atradau tėčio straipsnį iš Nevilties Dinastijos
kaip mane apšviesdavo, kai pamesdavau nuovoką
pasidalinsiu
autorinės teisės galioja, I guess
(jergau, saulė čia angliškai parašė)

Daugelis, kas domisi, žino, kad yra toks dalykas kaip Gotika, gotikinis rokas, gotai…bet ar kas iš jų gali pasakyti, kas tai yra? Jau praėjo 7 metai nuo to laiko, kai pirmą kartą išgirdau grojant gotikus ir supratau, kad aptikau (apgraibomis nežinomybės tamsoje) ko ieškojau ir kad tai yra mano kelias. Ir visus tuos 7 metus dorai nė nenutuokiau, kas per velniava yra ta gotika, turėjau tik menką supratimą apie tai, kurį susiformavau iš muzikos skambesio keliamų nuotaikų, nuogirdų ir to, ką pats jaučiau ir kuom gyvenau. O kadangi mūsų lietuvikė yra šyknaskylė, ir, kaip žinia, gotika užgimė ne pas mumis, o kažkur amerike ar europoje, tai ir nieko stebėtina. Tik neseniai gavau žvilgtelti į originaliųjų gotų, užvirusių šią košę, supratimą kas tai iš tikro yra ir nuo ko bei kam visa tai buvo pradėta. Todėl manau verta dar kartelį raštelėti šia tema… nes 2-ame mūsų Nr. rašytas esė pasirodo yra pusšūdžio krūva ir mes tada truputį klystelėjome į lankas.

Taigi, kas tai yra gotika? Visų pirma tai yra subkultūra, apimanti tris dalykus: kūrybą, gyvenimo būdą ir saviraišką. Kultūra apėmė individualus, kurie tarpusavyje buvo mažai kuom panašūs, tačiau jų polinkis į artistiškumą, nepasotinamas smalsumas, kraštutinis intelektualizmas ir socialinis nepriimtinumas reikalavo gyventi ir išreikšti save. Be to, gotika globoja tuos, kurie romantizuoja tamsą, kurie pritvinkę egzistencialistinės kančios ir nihilizmo, tačiau nepuola dėl to į liguistą depresiją ir randa savyje jėgų kurti ( čia tamsa – tai ne blogio įsikūnijimas, bet tamsa virš apmirusios žemės kybant išblyškusiai mėnulio pilnačiai ir niūriuose griuvėsiuose žvakės šviesai metant ant sienų vaiduokliškus šešėlius). Nėra jokių taisyklių, kaip turi atrodyti tikras gotas, kiekvienas pasirenka būdą, kaip save geriau išreikšti. Vienintelis dalykas, kuris jungia gotus visame pasaulyje ir yra visiems bendras – tai Liūdesio grožio pajutimas ir išaukštinimas. Kaip punkai atiduoda duoklę destrukcijai ir anarchizmui, industrialai sėja aplink save pyktį ir neapykantą, taip Gotika įkūnija liūdesį. Iš to dažnai kyla neteisingi stereotipai būktai gotai kuria aplink save niūrią, mistišką ir šmėkliškai bauginančią aplinką, patys tapdami jos dalimi, tačiau tai nereiškia, kad mes esame beviltiški. Mes sugebame juoktis, kaip ir visi iš paprastų dalykų ir mes pilni troškimo gyventi (ir nesvarbu, kad šis juokas ir džiaugsmas yra skausmingi). Ir kurti. O ką kurti – tai jau kiekvieno asmeninis reikalas. Nėra taisyklių kaip tapti gotu, o be to, to išmokti NEGALIMA!!! Yra tik vienas būdas sužinoti – tu turi tai pajusti savyje. Štai keletas teiginių, kurie turėtų padėti tau susivokti, tačiau tai nėra labai rimta ir nepriimkit viso to už gryną pinigą. Kuo daugiau teiginių tau tiks, tuo didesnė tikimybė, kad tu esi realy realy very very gotyčnas, che che che:

L jauti viduj kirbant nenugalimą polinkį kūrybai (muzikoje, dailėje, poezijoje, apsakymuose, blevyzgose…)

L tavo kūrybines pastangas tūlas pilietis išsidergdamas išvadins patologiškomis, tamsiomis, niūriomis, perdėm šokiruojančiomis, keistomis ar neduok dieve, liguistomis.

L tu nepraleidi progos esant laisvai valandėlei aplankyti muziejų ir kitokio plauko kultūros centrų

L tu mėgsti pasinerti stačia galva į Šekspyro, Shelley, A.E.Po ir kitų autorių darbus

L tu jauti tą trapų skirtumą tarp nihilizmo ir egzistencializmo, net jei tavo gyvenime tai ir nedaro didelės įtakos

L tu mėgsti tikrai įvairią muziką, jei tik ji yra gotika J

L tu esi jautrus žmogus ir subtiliai suvoki spalvas, garsus, skonį, kvapus…

L tu nesupranti ir netoleruoji spoksotojų į televizorius visuomenės

L tu nejauti diskomforto būdamas savimi, net jei aplink ir nėra panašaus iškrypimo kaip ir tu individų

L tau dažnai stebint aplinką kylą įdomūs klausimai, prasidedantys iš raidės Kodėl?…J

L ir tave visa tai be galo stebina :-0

L tu neignoruoji to, ko nesupranti

L tu mieliau išsakai savo pagrįstą, kartoju, PAGRĮSTĄ nuomonę apie tai, kaip tu supranti ir vertini žmogų bei jo darbus, o ne tai, kaip jis atrodo (koks jūsų sušiktas reikalas, kaip aš atrodau)

L tu nebijai nežinomybės, tu nebijai tamsos tu drąsus žmogus J

L tau kelia nenugalimą nerimą vidutinybės…

Apskritai Lietuvoje nėra jokios gotikinės scenos ir bent jau aš nežinau nei vienos vietos, kur rinktųsi šis jaunimas, o jei kas žino, būtum melionu sužinoti ir susipažinti, nes be savęs visoje Lietuvikėje aš pažįstu tik vieną gotiką – savo brolį (šeimyninė gotika, che che che) Ir apskritai Lietuvoje yra tik trys gotiški dalykai: Nevilties Dinastija, architektūra ir truputis muzikytės tirlim pirlim, kas ir nebūtina. O jei kas norit sužinoti daugiau apie gotiką rašikite arba varykit į internetą. Arba apsidairykit aplink, galbūt šešėliuose slypi atsakymas… ND

samertaimsędnes

atmenu
kaip mamos klausiau, ką ji atsimena
kokie jos prisiminimai
ką reiškia prisiminti
nes tuomet to negalėjau, nesuvokiau
jog galiu
ir aš taip daryti
atsiminti

žinau tik tai, jog man buvo vos keli metai
gal trys, gal keturi
bet tikrai atsimenu
dabar jau galiu

-

tavo lūpos rankos taip retai
taip retai
mane aplanko

skęstančioj valty

amžinai
amžinai

neverk
ašaros
negraudina manęs

nekalbėk
neprašyk atsibust
mano kūnas
ištirpo
danguj

nebūtis mano tikslas

nebūtis mano tikslas.. nebūtis mano tikslas

nebūtis

tikslas mano

tikslas

nebūtis

tikslas mano

tikslas

nebūtis mano

01:00

myliu mintis
tų dainų
erškėtrožių
spyglių
gaivins
ateitį
pabus manyje
tyla

tyloje brėkštančio dangaus

<...>

ir mintys, ir žodžiai

ir tai, ką matau

valgo maną protą godžiai

neliks tuoj blaivybės daugiau

jaučiu ir sakau

jog gana tos naštos,

bet kas pasikeis?

negaunu algos -

ramybės vidaus,

siela, skurdi, manoji išeis

beprasmybės banga

ir ta proga paklausiu
kokia yra visko prasmė
nes aš nebegaliu

jau visko suvokti

reinkarnacija. gyvenimo prasmė. viskas.

You were on your way home when you died.

It was a car accident. Nothing particularly remarkable, but fatal nonetheless. You left behind a wife and two children. It was a painless death. The EMTs tried their best to save you, but to no avail. Your body was so utterly shattered you were better off, trust me.

And that’s when you met me.

“What… what happened?” You asked. “Where am I?”

“You died,” I said, matter-of-factly. No point in mincing words.

“There was a… a truck and it was skidding…”

“Yup,” I said.

“I… I died?”

“Yup. But don’t feel bad about it. Everyone dies,” I said.

You looked around. There was nothingness. Just you and me. “What is this place?” You asked. “Is this the afterlife?”

“More or less,” I said.

“Are you god?” You asked.

“Yup,” I replied. “I’m God.”

“My kids… my wife,” you said.

“What about them?”

“Will they be all right?”

“That’s what I like to see,” I said. “You just died and your main concern is for your family. That’s good stuff right there.”

You looked at me with fascination. To you, I didn’t look like God. I just looked like some man. Or possibly a woman. Some vague authority figure, maybe. More of a grammar school teacher than the almighty.

“Don’t worry,” I said. “They’ll be fine. Your kids will remember you as perfect in every way. They didn’t have time to grow contempt for you. Your wife will cry on the outside, but will be secretly relieved. To be fair, your marriage was falling apart. If it’s any consolation, she’ll feel very guilty for feeling relieved.”

“Oh,” you said. “So what happens now? Do I go to heaven or hell or something?”

“Neither,” I said. “You’ll be reincarnated.”

“Ah,” you said. “So the Hindus were right,”

“All religions are right in their own way,” I said. “Walk with me.”

You followed along as we strode through the void. “Where are we going?”

“Nowhere in particular,” I said. “It’s just nice to walk while we talk.”

“So what’s the point, then?” You asked. “When I get reborn, I’ll just be a blank slate, right? A baby. So all my experiences and everything I did in this life won’t matter.”

“Not so!” I said. “You have within you all the knowledge and experiences of all your past lives. You just don’t remember them right now.”

I stopped walking and took you by the shoulders. “Your soul is more magnificent, beautiful, and gigantic than you can possibly imagine. A human mind can only contain a tiny fraction of what you are. It’s like sticking your finger in a glass of water to see if it’s hot or cold. You put a tiny part of yourself into the vessel, and when you bring it back out, you’ve gained all the experiences it had.

“You’ve been in a human for the last 48 years, so you haven’t stretched out yet and felt the rest of your immense consciousness. If we hung out here for long enough, you’d start remembering everything. But there’s no point to doing that between each life.”

“How many times have I been reincarnated, then?”

“Oh lots. Lots and lots. An in to lots of different lives.” I said. “This time around, you’ll be a Chinese peasant girl in 540 AD.”

“Wait, what?” You stammered. “You’re sending me back in time?”

“Well, I guess technically. Time, as you know it, only exists in your universe. Things are different where I come from.”

“Where you come from?” You said.

“Oh sure,” I explained “I come from somewhere. Somewhere else. And there are others like me. I know you’ll want to know what it’s like there, but honestly you wouldn’t understand.”

“Oh,” you said, a little let down. “But wait. If I get reincarnated to other places in time, I could have interacted with myself at some point.”

“Sure. Happens all the time. And with both lives only aware of their own lifespan you don’t even know it’s happening.”

“So what’s the point of it all?”

“Seriously?” I asked. “Seriously? You’re asking me for the meaning of life? Isn’t that a little stereotypical?”

“Well it’s a reasonable question,” you persisted.

I looked you in the eye. “The meaning of life, the reason I made this whole universe, is for you to mature.”

“You mean mankind? You want us to mature?”

“No, just you. I made this whole universe for you. With each new life you grow and mature and become a larger and greater intellect.”

“Just me? What about everyone else?”

“There is no one else,” I said. “In this universe, there’s just you and me.”

You stared blankly at me. “But all the people on earth…”

“All you. Different incarnations of you.”

“Wait. I’m everyone!?”

“Now you’re getting it,” I said, with a congratulatory slap on the back.

“I’m every human being who ever lived?”

“Or who will ever live, yes.”

“I’m Abraham Lincoln?”

“And you’re John Wilkes Booth, too,” I added.

“I’m Hitler?” You said, appalled.

“And you’re the millions he killed.”

“I’m Jesus?”

“And you’re everyone who followed him.”

You fell silent.

“Every time you victimized someone,” I said, “you were victimizing yourself. Every act of kindness you’ve done, you’ve done to yourself. Every happy and sad moment ever experienced by any human was, or will be, experienced by you.”

You thought for a long time.

“Why?” You asked me. “Why do all this?”

“Because someday, you will become like me. Because that’s what you are. You’re one of my kind. You’re my child.”

“Whoa,” you said, incredulous. “You mean I’m a god?”

“No. Not yet. You’re a fetus. You’re still growing. Once you’ve lived every human life throughout all time, you will have grown enough to be born.”

“So the whole universe,” you said, “it’s just…”

“An egg.” I answered. “Now it’s time for you to move on to your next life.”

And I sent you on your way.

šešėlis tavo išprievartautas

klausausi lietaus

melodija graži

aiškiai tu meni

man dangaus gražaus

kentėk

išlaisvink savo Sielą

džiaugiuosi, jog vėl rašau

ir atrodo tiek daug

atsirado tos minutės

kai esu savimi

mano akys - žibutės

atrodo

mano šonkauliai prasiskyrė

ir atsivėrė

siela

dieną

miegojo

dabar ji čia

ir skraido po pasaulį

išlaisvinau trumpam aš ją

dovanoju jai to, ko trūksta

šviesą oloje

liepos 27 ir rožiniai plaukai buvo pražūtis

atsimenu

ankstyvą rudenį

ir sėdėjimą ant tinklo

ir žodžius

ir pasivaikščiojimus

ir dk

ir rudens pabaigą

ir šaltuką

ir namus

ir žiemos pradžią

ir sniegą

ir maudynes jame

ir juoką

ir suši

ir šešioliktą

ir naujuosius

ir tai sugadino mano meilę rudeniui ir žiemai

ir pavasariui, bet nutekėjo vandeniu

teliko vasara

kai matau

kad nebuvo to

ir tuomet jaučiuosi gerai

o dabar

geriant arbatą

sąmonė man sako

ir aš ant jos pykstu

nes ji man primena

ką dabar atsimenu

sudraskytomis svajonėmis nuskraidintas

tyliai mane apkabino Atilsis

įdomu, ar dar kas nors žino

klauso

myli

tai, ką kūrė

trumpam

bet gražu buvo

banalu - ne tame esmė

svarbu gėlė

kuri skleidžiasi manyje

kai girdžiu

<...> o aš tave, o tu mane

akmuo po mano delnais

kažkaip nustojau rašyti

dingo įkvėpimas, dingo mano žodžiai

šias dienas gyvenau su absoliučiai beprasmišku požiūriu į viską

bet kas, apie ką pagalvodavau, iškeldavo man tokį klausimą:

kas iš to?

ir atsakydavau pati sau - nieko

ir viskas buvo taip.. be tikslo, be prasmės

viskas

nukritau nuo savo debesies

ar čia tikrai cinizmas gadina mane?

nesusitvarkau su juo

bet jam patinka su manimi žaisti

pažaisim žaidimą

stebėsiu, kas laimės

Miegas man dainuoja dainą apie .. apie

vaikščiojau po nebūtį
ir sutikau Miegą
įdomu, nemaniau, jog jį ten sutiksiu
bet sutikau
ir paklausiau jo, ko jis čia dangojasi
atsakė
neva aš jį išmečiau ir palikau
tūnoti čia, kol vėl priimsiu
bet ką jis čia šneka?
aš jo neišmečiau
ir nepalikau

pamiršome šį nesusipratimą
ir aš jį priėmiau pas save
apkabinau
nenoriu jo paleisti

tyloje

jaučiuosi nešvari viduje
siela prikimšta visokio šlamšto
purvina, juoda
pykina ją
jaučiu
dušas nenuplautų tos bjaurasties
apgaubė mane beprasmybės ir tuštumos skraistė
ir tik Mamontovo balsas man glosto pavargusias akis

septyni keturi nulis

šiandien buvo visko daug

ir nebuvo kada rašyti

o taip norisi

ką gi

nedaug čia ko bus

bet įsigijau tokius nerealius marškinius humanoje už 5lt

kad pati sau pavydžiu

prakalbo blondinė

na va

nebeturiu ko rašyti

taupau žodžius,

nes tuoj rašysiu laiškelį ranka žmogui

su savimi kalbu.

labanakt

Grizzly Bear - Slow Life

ne mano, bet ir mano, bet ..ką?

visos mano eilės

tai visos mano ašaros

liūdesio ir juoko

neegzistavimo minutės

ir aš jas drąsiai skelbiu

tik manęs ten nematyti,

bet aš ten tesu

foje

kiek žinau - jau praėjo ~20 minučių nuo koncerto pradžios
ir visą šį laiką stengiuosi nesušlapinti savo blakstienų
stengiuosi
nesu išlepinta ar materialistė
nezysiu, jei ko negaunu
apskritai nemanau, jog esu kažko verta
bet
taip beprotiškai troškau
ir dabar man telieka sėdėti ir verkti dėl to,
jog nesu ten
ir klausytis jų muzikos
ir beviltiškai leisti laiką
žinant, kur galėčiau būti
ir man taip keista rašyti čia, jog aš paprasčiausiai verkiu vietoje dėl koncerto
'kažkokio'
žinant, jog bet kas iš mano pažįstamų žmonių tai akimirksniu gali perskaityti
kaip ten noriu būti
ergh
monologas
be jokio tikslo ar prasmės

dar viena priežastis, kodėl kaltinu save, jog gimiau
jog kainuoju
šis mano noras į koncertą
kainuoja
mano tėvams
ir tai mane žudo
be manęs tikrai būtų geriau
mažiau nuostolių
ir vis mano galvoje sukasi pinigai
atrodau per daug jų vertės sugadinta
ir šiaip

kodėl čia laiką skandinu?
galėčiau patupėti prie siemens arenos
tebūnie ir šitaip lyjant
bet vis arčiau
tos atmosferos

o dabar girdžiu tik Balsą
ir stengiuosi įsivaizduoti, jog ten esu
ir niekad sau nebeatleisiu
už savo kvailumą
ir galimybių paleidimą
vėjais
koktu
žinant, kokia esu
beviltiška

tikrai

tęsčiau savo monologą
bet kam
tiekto

linkiu visiems ten esantiems pačių geriausių akimirkų

vakaras

mano akys mirksta leduose

tavosios - asfalto keliuose

kvėpavau aš šiaurės kryptimi

tu - atilsio nebūtimi

aš gimiau sapne

o tu mirei delne

                   aguonos

krintančioj žemėj gulėjau

o tu po ja kentėjai

                  nes negalėjai matyti dangaus ir saulės, o tai buvo viskas

skaičiavau iki penkių

o tu strigai vis tarp dviejų

bet paskutinę akimirką

viskas apsisuko

ir kriaušė apkabino ne mane,

tave

pirmieji po

tą akimirką, kai išgirdau nakties balsus

ir nustojau piešti

vadinu atgimimu

tą akimirką aš vėl pradėjau kurti

savo galvoje

nušvito man ryški šviesa

priešais akis

ir grįžusi namo vėl rašyt pradėjau

kurti, lieti savas mintis

jaučiausi tokia tyra iš vidaus

kad gavau progą išsivalyti

nuo visko, kas susikaupė manyje

•••

tu man pasakei

kad egzistuoja eglių šakos

o aš bučiavau tavo liemenį

ir apgamą ant jo

ir man pasakei

jog netikros visos pasakos

ir aš tikėjau tavimi

ir girdėjau natą Do

<...>

•••

pamerksiu pelenus į vazą

ir tu tai stebėsi

jausi mano žvilgsny karą

tu ten girdėsi

supuvusias mintis, žodžius

baltai pilkus vaizdus

tik kitokius

nei tavo

kaip stirnos, laimingos

kaip aš ar tu,

visi kiti kartu

dainuos budriu

balsu

•••

aš garsiai tarsiu šiuos žodžius

ir uždarysiu prieš save duris

dainuosiu apie varnas ir medžius

ir matysiu jį, kuris

mylės tave, mane. užmirš

kad turi voką, pilną žodžių pilną

apie rožės spindinčius spyglius ir kotą

jos suglebusį, net juodą

ir jos toks Gražus

pamilo jus visus

                                     meluoju

jisai

o tu tik tyliai išėjai

samanotos pėdkelnės ir aitvarai

bet kas, jei aš
pagausiu pilnatį
su meškere
ir jos nebepaleisiu?

ir kas, jei mes
vien tamsą regintys
aklumo neiškęsim?

baugu nuo šios minties
nakties to grožio nematyti
                     nes ją suprasti reik dienos šviesos
jos spalvų, nuo graužaties
mūsų širdys pradės kirmyti

< dar žali obuoliai ir toli dar ruduo >
neatmerksiu akių ir sapnuosiu toliau, kad esu

saulė seka pasaką

nusprendžiau papasakoti pasaką

kurią įkvėpė daina

vėl

ir lietus, ir šiandien, ir miškas, į kurį bijosiu eiti

buvo toks žmogus vardu Žmogus

ir jis buvo toks laimingas

kad nebesuprato

kas yra laimė

kas yra liūdesys

pasiklydo ribose

ir išprotėjo

jis ieškojo savęs

ieškojo realybės

bet ji nuo jo bėgo

ir labai gerai pasislėpė

Žmogus ieškojo, kur gi realybė pasidingojo

bet jam ilgai teko ieškoti atsakymo..

ir sumąstė

gal pavyks?

niekas nežinojo

bet turėjo išbandyti

Žmogus pasiryžo išeiti

vanduo vien vanduo

ir dangus vis aukščiau ir aukščiau

spaudžia giliau ir giliau

ir jis pradėjo matyti tą ribą

tarp to, kas tikra ir ko nebuvo

švelnus šnabždesys anapus beribės nakties

jį kvietė atgal

bet suprato, jog trauktis nėra kur

ir vandens paskutiniai lašai plaukė pro šalį

krito ant žemės

ir Žmogus pasiekė savo tikslą

jis pamatė tą ribą

ji buvo tokia ryški

bet tai privedė

prie mirties

ir medūzos užlipdė jam akis

dėl Žmogaus išėjimo

aš jaučiuosi vieniša

bet tokia ta pasakos pabaiga