septyni keturi nulis

šiandien buvo visko daug

ir nebuvo kada rašyti

o taip norisi

ką gi

nedaug čia ko bus

bet įsigijau tokius nerealius marškinius humanoje už 5lt

kad pati sau pavydžiu

prakalbo blondinė

na va

nebeturiu ko rašyti

taupau žodžius,

nes tuoj rašysiu laiškelį ranka žmogui

su savimi kalbu.

labanakt

Grizzly Bear - Slow Life

ne mano, bet ir mano, bet ..ką?

visos mano eilės

tai visos mano ašaros

liūdesio ir juoko

neegzistavimo minutės

ir aš jas drąsiai skelbiu

tik manęs ten nematyti,

bet aš ten tesu

foje

kiek žinau - jau praėjo ~20 minučių nuo koncerto pradžios
ir visą šį laiką stengiuosi nesušlapinti savo blakstienų
stengiuosi
nesu išlepinta ar materialistė
nezysiu, jei ko negaunu
apskritai nemanau, jog esu kažko verta
bet
taip beprotiškai troškau
ir dabar man telieka sėdėti ir verkti dėl to,
jog nesu ten
ir klausytis jų muzikos
ir beviltiškai leisti laiką
žinant, kur galėčiau būti
ir man taip keista rašyti čia, jog aš paprasčiausiai verkiu vietoje dėl koncerto
'kažkokio'
žinant, jog bet kas iš mano pažįstamų žmonių tai akimirksniu gali perskaityti
kaip ten noriu būti
ergh
monologas
be jokio tikslo ar prasmės

dar viena priežastis, kodėl kaltinu save, jog gimiau
jog kainuoju
šis mano noras į koncertą
kainuoja
mano tėvams
ir tai mane žudo
be manęs tikrai būtų geriau
mažiau nuostolių
ir vis mano galvoje sukasi pinigai
atrodau per daug jų vertės sugadinta
ir šiaip

kodėl čia laiką skandinu?
galėčiau patupėti prie siemens arenos
tebūnie ir šitaip lyjant
bet vis arčiau
tos atmosferos

o dabar girdžiu tik Balsą
ir stengiuosi įsivaizduoti, jog ten esu
ir niekad sau nebeatleisiu
už savo kvailumą
ir galimybių paleidimą
vėjais
koktu
žinant, kokia esu
beviltiška

tikrai

tęsčiau savo monologą
bet kam
tiekto

linkiu visiems ten esantiems pačių geriausių akimirkų

vakaras

mano akys mirksta leduose

tavosios - asfalto keliuose

kvėpavau aš šiaurės kryptimi

tu - atilsio nebūtimi

aš gimiau sapne

o tu mirei delne

                   aguonos

krintančioj žemėj gulėjau

o tu po ja kentėjai

                  nes negalėjai matyti dangaus ir saulės, o tai buvo viskas

skaičiavau iki penkių

o tu strigai vis tarp dviejų

bet paskutinę akimirką

viskas apsisuko

ir kriaušė apkabino ne mane,

tave

pirmieji po

tą akimirką, kai išgirdau nakties balsus

ir nustojau piešti

vadinu atgimimu

tą akimirką aš vėl pradėjau kurti

savo galvoje

nušvito man ryški šviesa

priešais akis

ir grįžusi namo vėl rašyt pradėjau

kurti, lieti savas mintis

jaučiausi tokia tyra iš vidaus

kad gavau progą išsivalyti

nuo visko, kas susikaupė manyje

•••

tu man pasakei

kad egzistuoja eglių šakos

o aš bučiavau tavo liemenį

ir apgamą ant jo

ir man pasakei

jog netikros visos pasakos

ir aš tikėjau tavimi

ir girdėjau natą Do

<...>

•••

pamerksiu pelenus į vazą

ir tu tai stebėsi

jausi mano žvilgsny karą

tu ten girdėsi

supuvusias mintis, žodžius

baltai pilkus vaizdus

tik kitokius

nei tavo

kaip stirnos, laimingos

kaip aš ar tu,

visi kiti kartu

dainuos budriu

balsu

•••

aš garsiai tarsiu šiuos žodžius

ir uždarysiu prieš save duris

dainuosiu apie varnas ir medžius

ir matysiu jį, kuris

mylės tave, mane. užmirš

kad turi voką, pilną žodžių pilną

apie rožės spindinčius spyglius ir kotą

jos suglebusį, net juodą

ir jos toks Gražus

pamilo jus visus

                                     meluoju

jisai

o tu tik tyliai išėjai

samanotos pėdkelnės ir aitvarai

bet kas, jei aš
pagausiu pilnatį
su meškere
ir jos nebepaleisiu?

ir kas, jei mes
vien tamsą regintys
aklumo neiškęsim?

baugu nuo šios minties
nakties to grožio nematyti
                     nes ją suprasti reik dienos šviesos
jos spalvų, nuo graužaties
mūsų širdys pradės kirmyti

< dar žali obuoliai ir toli dar ruduo >
neatmerksiu akių ir sapnuosiu toliau, kad esu

saulė seka pasaką

nusprendžiau papasakoti pasaką

kurią įkvėpė daina

vėl

ir lietus, ir šiandien, ir miškas, į kurį bijosiu eiti

buvo toks žmogus vardu Žmogus

ir jis buvo toks laimingas

kad nebesuprato

kas yra laimė

kas yra liūdesys

pasiklydo ribose

ir išprotėjo

jis ieškojo savęs

ieškojo realybės

bet ji nuo jo bėgo

ir labai gerai pasislėpė

Žmogus ieškojo, kur gi realybė pasidingojo

bet jam ilgai teko ieškoti atsakymo..

ir sumąstė

gal pavyks?

niekas nežinojo

bet turėjo išbandyti

Žmogus pasiryžo išeiti

vanduo vien vanduo

ir dangus vis aukščiau ir aukščiau

spaudžia giliau ir giliau

ir jis pradėjo matyti tą ribą

tarp to, kas tikra ir ko nebuvo

švelnus šnabždesys anapus beribės nakties

jį kvietė atgal

bet suprato, jog trauktis nėra kur

ir vandens paskutiniai lašai plaukė pro šalį

krito ant žemės

ir Žmogus pasiekė savo tikslą

jis pamatė tą ribą

ji buvo tokia ryški

bet tai privedė

prie mirties

ir medūzos užlipdė jam akis

dėl Žmogaus išėjimo

aš jaučiuosi vieniša

bet tokia ta pasakos pabaiga

arbata

savimi jaučiuosi žiemą

nes egzistuoja Arbata

o Arbata tai ne vien tik jos gėrimas

o ir lovos

sofos

antklodės

rytai, vakarai, dienos ir naktys

--užgrojo video games, turėjau sustoti rašyti ir padainuoti--

.. ir naktys

ir skanėstai

o, skanėstai

pyragai, pyragėliai, tortai, sausainėliai

sūreliai, drugeliai

na, gal ne drugeliai

bet

Arbata aprūpina Sielą šiluma

vidine

kurios daug kam

ir man, ypač

trūksta

gal kas arbatos į mint vinetu?

bevardis eilėraštis numeris vienas

aplankė šiandien mane įkvėpimas

rašiau eiles

jau buvo nusistovėjusi šiokia tokia pauzė

bet ji nutrūko

ir vėl aš, čia

su savo eilėmis,

jei jas galima taip vadinti

jei ruošiesi skaityti

skaityk lėtai

•••

rankos skęsta grūduose

akys - tavo plaukuose

tyliai šmirinėja paukščiai

o tolyn ten meškos siaučia

į mano vidų skerbias viskas

pienėje užaugo miškas

snaigės krenta vandenyne

o ant žemės virsta kmynais

ir nerandu, tyliu, bet ieškau

kur ramiai pagauti miegą

jaučiu - jis man akis paliečia

ir pabučiuoja su rytu

•••

dar vieną parašiau

bet jį paredaguoti reikia

nes jei dabar skaityčiau

tai pasibjaurėčiau

savimi

ir ką ten parašiau

kaip

Stasys Eidrigevičius

nutariau pasidalinti šio nuostabaus dailininko darbais
atradau juos keliose knygose, tupėjusiose mano lentynoje
viena iš jų Žilinskaitės "Ledinė Fėja", kurioje buvo apstu tokio pobūdžio iliustracijų
kurios mane nuo pat vaikystės žavėjo
labai

šiaip planavau jų čia patalpinti apie 30

bet gal per daug

užteks šių

ir jei ką sudomins

ko tikiuosi

tai gūgl galima susirasti

parašius vardą pavardę

va, koks mano atradimas

prieš einant miegoti

nes keltis

prieš šeštą ryto

labanakt, tuštuma

jei kas dar skaito

tai siūlau gabalėlį euforijos

rebelheart - ar išsaugosi mano meilę?

ruduo su manimi kalba

perlamutriniai debesys

ir sūrio snaigės

spalvingos naktys

ir pilkšvos dienos

ruduo ruduo ruduo

Sielos atgimimas

ruduo

aš dėžė, sušalęs paukštis

mano beviltiški monologai

čia tūnos

ir dulkės

priklausomai nuo to, ar šie žodžiai bus ištrinti

ir visiškai užmiršti

ar ne

kiek gi aš galiu rašyti

man žodžiai liejasi

mintys ne taip lengvai

bet jų daug

o žodžių joms išreikšti..

mažai, pernelyg

mane kai kas labai sužavėjo

aš negalėjau atitraukti akių

vaizduotė, taip

su ja lengviau iškęsti apmėtymą gyvenimo purvu

foje foje foje

aš šiandien daug muzikos klausiausi

labai daug

labai įvairios

bet daugiausia Foje

aš nežinau, gailėtis ar ne

šių metų pradžioje sumąsčiau tokį planą

pradėti gilintis į šią grupę, nes artėjo paskutiniai koncertai

ir taip ir taip būčiau kada nors pamilusi Foje

Foje

ir nusipirkusi bilietą

ten nueiti ir atiduoti visą save Muzikai

o dabar aš neatlaikau to plėšymo minties

jog pusė mano širdies, atiduota būtent šiai grupei

verkia

jog nebūsiu siemens arenoje

su visais, kurie ten plauks iš euforijos

ir su tais, kurie nepaisydami dangiškų garsų naršys fajaboke savo išmaniajame

man taip skaudu, jog aš esu tokia beviltiška

jog nespėjau įsigyti bilieto

už man prieinamą kainą

nes dabar galiu apie koncertą tik svajoti

naktį, verkti

kartais

kaip išeis susiturėti

o ši daina

ši daina

mane įkvėpė Rašyti

ir vėl, po..

realiai po dvejų metų

koks stebuklas

aš piešiau rožę, klausiausi šio kūrinio

ir įsiklausiau

tiesiog sustojo mano kūnas iš dalies funkcionuoti

ir įsiklausiau

ir įsiklausiau

ir tai buvo taip gražu

girdėjau, kaip kalba

ką

ir kaip rūko

ir kaip truputį juokingai capteli lūpomis, kas buvo labai žavu

visa daina žavi

beprotiškai

mėgstamiausia

viena iš mėgstamiausių

bet tokia labai labai

ir vėl pagalvojau apie bilietą

apie koncertą

jog manęs ten nebus ir turiu kaltinti tik save

ar man gailėtis, jog susipažinau su grupe ir dabar praradau vienintelę progą ją išgirsti?

ar nesigailėti, nors ir verks, plyš širdis dėl to, ko nebepakeisiu?

beviltiškumas

kodėl jis taip į mane įsišaknijo

atsiverčiau po mėnesių

saulė vėl grįžo

tam, kad galėtų čia laisvai jaustis

nepaisyti didžiųjų raidžių, skyrybos ženklų, nurodančių sakinio pradžią ir pabaigą

tik žodžiai ir mintys

kuriais

negaliu patikėti

dalinsiuosi

ir nuotraukos, ir dainos, ir viskas

mano gyvenimas, ir Jūsų

didžioji raidė, taip

nes visus gerbiu