hdfskjlg rntgbcėworcbfAINS f

prisiminiau savo blogą, spėjusį apdulkėti įvairiausiom dulkėm
man atrodo visiems pamestiems ir vėl atrastiems blogams jų savininkai tyliai - arba garsiai - pasako ' o dieve ko aš čia buvau prirašiusi tpfu '
tai va, aš irgi prie tų prisidėjau. n-tąjį kartą

bijau skaityti ką dar čia esu parašiusi

laivas

iš tiesų seniai čia bebuvau
nes neturiu kompiuterio
nėra kur išlieti sielos
ir emocijų
palaiminta galimybė klausytis muzikos telefonu
turiu gerų draugų
šk diską
ramybės dienų, kad ir nedaug
ir daug baimių, su kuriomis turiu gyventi, bet jos padaro gyvenimą įdomesnį
nors ir sunkesnį
va.
akis pradėjo skaudėti
su niekuo nesidalinsiu savo vidumi dabar ir čia. vėliau
et, švaistau laiką
nuotraukų ir grožio ir ledų ir smilkalų
man dėvas dos

palūšiu

mano galvoje tūno žvėris
kiekvieną dieną girdžiu, kaip jis staugia ant tų žmonių, kuriems tiek daug noriu pasakyti
kaip aš kenčiu.
iš šalies atrodyčiau kaip eilinė paauglė, beverkianti dėl savo gyvenimo problemų, iš kurių padaro burbulą.
gerai pati suprantu, jog taip nėra. nė trupučio
ir tas žvėris auga sulig kiekviena diena, sulig kiekvienu (atsiprašau) užpisančiu žodžiu
ir ta visuma veda iš proto

tu krenti

ir žinau, jog vienintelė išeitis - bėgti
bet dabar nėra kur
tad  kaip man sutramdyti tą žvėrį?
- niekaip,- atsakiau sau pati