iš žmonių vis išgirstu klausimą
ką veiksi ateityje?
ką veiksi, kai užaugsi?
kokį darbą dirbsi?
ką studijuosi?
vaidinu, jog esu savimi užtikrinta ir sakau, jog ruošiuosi studijuoti suomių ir lietuvių filologijas.
daugiau nebeklausinėja.
bet mano tariamas pasirinkimas nebėra toks norimas kaip anksčiau. nežinau, ko noriu.
nežinau, ar noriu žinoti.
buvo diena, kai mamą aplankė jos netikra pusseserė. gėrė kavą.
aš arbatą.
jos kalbėjo apie įvairius dalykus - valgį, darbą, šeimą, vyrus.
tuščios kalbos, bet vistiek klausiausi.
ir išgirdau mamos žodžius.
"mokykis, kaip reikia gyventi".
verkti dėl to, kokie vyrai yra kiaulės? apkalbinėti kiekvieną sutiktą?
labai šito nenoriu.
visiškai kitaip įsivaizduoju savo gyvenimą. šią akimirką.
tenoriu mažo buto. gyventi viena, arba ne. svajoju apie keistus naminius gyvūnus. juos auginčiau. būčiau visiškai pakvaišusi, mano gyvenamoji aplinka tai akivaizdžiai rodytų. ieškočiau savęs įvairiuose dalykuose, nebūčiau pastovi, išbandyčiau viską, ką gyvenimas duotų. jei ne - stengčiausi gauti.
mane baugina ta mintis, jog gyvensiu žinodama savo likimą, savo gyvenimo pabaigą.
juk nežinomybė traukia.
bet, visgi, reikia įsitvirtinti kur nors. būti pasirengusiai bet kam. ir save išlaikyti. tai yra neišvengiama.
viskas labai sudėtinga.
stengiuosi negalvoti, kas bus kitą dieną, kitą savaitę, kitą mėnesį, kitais metais.
taip įdomiau gyventi.
