2013 m. lapkričio 30 d., šeštadienis

vėl dalis poezijos (ar dar galiu drįsti vadinti tai poezija?)

sėdėjau savo tumblr ir radau nuotrupas savo parašytų žodžių. kai mylėjau jų variacijas, skambesį ir mintis

vietoj akių obuolių
buvo mėlynių uogienė
vietoj lūpų putlių
ragavau jogurtą erškėčių

•••

skyniau mėtų lapelius
mano pirštai jom kvepėjo
sėdėjai susivėlusiais plaukais
ir niekas tau neberūpėjo

•••

mylėjau žiemą
ji išėjo, išdavė
ir vėl sugrįžo
ir aš vėl ją mylėjau

•••


kai glostai pianino klavišus
ar taip pat glostytum ir mano plaukus?
girdžiu berods, nuoširdžiausius aš žodžius
bet greit sudužo taurė prie pat stalo

stepių vilkas

<...> aš pajutau, kad tas žmogus yra ligotas, lyg sirgtų kokia dvasios, proto ar charakterio liga <...>
<...> simpatija, pagrįsta didžiuliu gailesčiu tam nuolatos kenčiančiam žmogui, kurio vienišumą ir dvasinį merdėjimą aš pats regėjau <...>
<...> kančios genijus <...>
<...> išsiugdė savyje genialų, beribį, baisų sugebėjimą kentėti. kartu supratau, kad jo pesimizmo pamatas - ne pasaulio niekinimas, o panieka sau <...>
<...> tačiau nelaikė savęs išimtimi, visada savo strėles pirmiausia laidė į save patį, neapkentė savęs paties, neigė save... <...>
<...> užuot sunaikinus jo asmenybę, tepavyko išmokyti jį nekęsti paties savęs <...>
<...> jis buvo tikras <...> ir tikras kankinys, nes kiekvieną šiurkštų žodį, kiekvieną kritiką, kiekvieną piktumą, kiekvieną neapykantą, kuriai galėjo ryžtis, jis pirmų pirmiausia skirdavo pats sau. o kitus aplinkinius jis nuolatos labai didvyriškai ir kuo rimčiausiai stengdavosi pamilti, būti jiems teisingas, nesukelti jiems skausmo, nes įsakymas "mylėk savo artimą" jam buvo lygiai taip pat giliai įkaltas į galvą, kaip ir neapykanta sau pačiam, ir todėl visas jo gyvenimas buvo tarsi pavyzdys, kad, nemylėdamas savęs, negali mylėti nė artimo, kad ir neapykanta sau yra lygiai tas pat ir galų gale sukelia tą patį baisų izoliuotumą ir nusiminimą, kaip ir ryškus egoizmas. <...>

aš esu stepių vilkas
aš radau jį ir jis mane
tiesa irgi

- ištraukos iš Hermann Hesse "Stepių vilkas"

2013 m. lapkričio 28 d., ketvirtadienis

2013 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

tiesa

sėdžiu tumblr
ir skaitau
ir aš vėl supratau, jog būtent taip gyvenu
nes taip noriu

"You know why no one loves you? Because you like it that way. You think nobody loves you but in fact we really fuckin’ do. Nobody loves you because you push everyone away every fucking time they make a step to make you feel better. You just don’t want to feel good."



2013 m. lapkričio 23 d., šeštadienis

pabučiuok(-ja)

tiktai žvakių šviesoje savo veidą aš randu
kodėl, Andriau, tu taip gerai žinai
ir taip žaloji
nenorėdamas
bet ačiū
jaučiu kažkiek, prisimenu
nes dabar juoda lyguma plyti manyje
ir man baisu


saulė eina iš proto. muzikajėėė

jau mirtim pažymėtas mano veidas
aš blaškausi tavy
mano tuščias laike

KAIP GALIMA NEMYLĖTI ŠIAURĖS KRYPTIES?

miliu

aš kylu aukštyn kaip oro bučinys nuo tavo nevystančių lūpų


2013 m. lapkričio 22 d., penktadienis

išgirdau neausimis

Kita gotikos pusė

Prisėdau. Parūkiau. Kažkaip gotiškai. J Tarsi besotė amžinosios nakties juodoji skylė su nikotinu vidun sutraukiau ir idėją-mintį-teiginį-klausimą-neiginį-suvokimą-abejonę…ir dar velniai žino ką, tačiau viską viename asmenyje ir pamąstyt atsirado apie ką…

Todėl ir sėdžiu bei su eiline nikotino doze (gotiškai J) suvokiu, kad kaipo tokio gotikinio pasaulio nėra - nėra gotikinės materijos, nėra gotikinių pastatų, gotikinės gamtos anei gotikinių vietovių, anei nieko nėra. Yra tik mus supantis pasaulis - toks, koks jis yra be jokių aliuzijų į gotiką. O XX amžiaus jaunimo gotikinė subkultūra man pasidarė panašu į milžinišką tamsų utopinį puzlą (tpfu, atsiprašau, dėlionę), sulipdytą iš įvairių kultūrinio pasaulio gelmių nuotrupų, bet apie tai gal nediskutuosim nes tai mano asmeninė nuomonė. Bet tai kas po velnių tada yra ta gotika, kurioje ir kuria gyvena tokia daugybė jaunų protų? Matyt kažką būsiu praleidęs, todėl pradedu iš pradžių.

…yra tik mus supantis nuostabus pasaulis…

…perpildytas keistai svaiginančių, baugių ir nesuvokiamų miražų, nepertraukiamu srautu besiliejančių iš mūsų karštligiškų protų ir utopinėm idėjom užnuodytų sąmonių. Visa tai yra iliuzija, bet kad velniškai patraukli. Mes visi taip ilgai su ja gyvenome, kad patikėjome jos tikrumu, įtikėjome jos apčiuopiamumu. Šia prasme galim teigti, kad gotika kaip utopija yra meilė. Gotika yra savotiškas būdas mylėti mus supantį pasaulį – būdas daug kam svetimas, netgi atgrasus ir tik vieniems gotams tesuvokiamas. Tai yra savotiškas būdas mylėti mus supantį pasaulį – tokį, koks jis yra,

tik aprėdytą mūsų meilės nuoplaišomis ir todėl nebe tokį pirmapradį;

tik sudarkytą sutirštintom vaizduotės spalvom ir todėl neatpažįstamai pasikeitusį;

tik pridususį nuo tamsos tvankumos ir todėl nebesipriešinantį mūsų nuodingoms užmačioms pakeisti jo sandorą;

tik užliūliuotą mūsų klastingomis, dusliomis ir erdvę bei laiko tėkmę stingdančiomis melodijomis, o todėl nebe tokį tyrą savo svaiginančia tyla;

tik paskandintą miražų jūroje, o todėl išnykusį pasąmoningose sutemose ar net dar giliau, būties naktyje, ištirpusį jos begaliniame tyrume…

…bet minties tėkmė sustoja, pamindžikuoja neryžtingai ir grįžta į pradžią, nusinešdama su savimi ir kūną. Vėl pasijuntu besėdįs ant papilkėjusio, apsamanojusio pakelės akmens. Šnervės pagauna keistą, tačiau iki negalėjimo pažįstamą kvapą. Ausys užuodžia neįprastus, tačiau tokius artimus tavo esybei kvapus. Akys užmato virš horizonto plevenančius miražus. Vėl susiduriu akis į akį su JA…

- Kas tu !? Paklausiu ne lūpomis.


- Tu pats !!!- išgirstu neausimis…

gotai. xoxo #2

dar aukso panardinsiu tarp šių paukščių

Esė
Nejau merdintys medžių lavonai nebesugeba išleisti žaliuojančio pumpuro? Negi šešėliuose negali pražįsti tos paprastos iki negalėjimo ir neprijaukintos laukų gėlės? Nejau liūdname gotų pasaulyje negali gimti romantiška ir nekalta meilė, nesutepta dirbtinumo ir fetišistinių nukrypimų bumo šiandieninėje gotų kultūroje? Meilė, kuri džiugintų?
Aš sakau kad gali! Nes pilka nebūtis yra tai, ką reikia užpildyti. Gotai gimė iš nebūties pilni įkvėpimo, idėjų ir liūdesio, ir jų pagrindinis tikslas yra kurti, nes gotikas tai yra kūrėjas (bet nebūtinai menininkas). Mes nepretenduojam į meno aukštumas. Mes nepretenduojam būti menininkais. Mes nepretenduojam tapti visagalėmis visaapimančiomis nuorodomis, kaip turi atrodyti pasaulis. Mes tik norim, kad mus paliktų ramybėje. Mes tik norim užpildyti kiekvienas savo asmeninę nebūtį eidami dygliuotu gyvenimo keliu… eik dejuodamas dėl žmogaus. kūrėjo. Kuriam apkirpo sparnus ir įkalino pašaipos, paniekos ir nesupratimo rūsiuose.
Aš sakau kad gali. Nes kūrėjas negali užpildyti nebūties nebūtimi, nes nebūtis tai yra mirtis. Tai yra virš žmogaus galių priversti mirtį numirti. (Mūsų paskirtis – suteikti mirčiai įprasmintą gyvenimą 2002 m. pastaba ND). Mes kuriame aplink save praeitim alsuojančius griuvėsius, tarp kurių sudiržusių akmenų auga spygliuotos gėlės. Kartais pakalnutės. Mes paskleidžiam aplink liūdesio rūką, kuriame gali tave kaip trokštantįjį atgaivinti tyra ir nenuodėminga meilė. Mes nesame beviltiški. Ir kai aplinkos priešiškumas pameta mus iš akių, mes galime nusimesti savo niūrųjį apvalkalą tapdami liūdnaisiais romantikais, nuoširdžiai besidžiaugiančiais gyvybingu pavasario lietumi, pamiškėj pražydusiom žibutėm ir ošiančiu šimtamečiu mišku. Ir tai yra gotika. O kas nesutinkate, kurkite savąjį supratimą. Nes kiekvienas gotas savąją išgyvena savaip. Ir kiekvienas ją susikuria. Pats. Sau. Savojoje nebūtyje… ND

Kapinių dvelksmas
(arba kodėl gotus traukia kapinės)

Jis visą dieną trankėsi po miestą ieškodamas vietos, kur galėtų pasislėpti nuo slegiančių žmonių žvilgsnių, nuo pašaipaus šnabždesio už jo nugaros ir pastoviai tau įkandin atsigręžusių žmogystų. Dangus jau pradėjo pilkėti, saulė nesveikai įraudusi stengėsi pasislėpti tarp medžio šakų. Tada jis ir susitiko savo seną draugą. Jie abu ėjo tuo pačiu “keliu”. Neišvaiždžioj krautuvėlėj nusipirkę vyno abu patraukė į priemiesčio kapinaites. Jie abu jas vadino gotikos muziejumi. Ten susirado nuošalią vietelę, paslėptą nuo pašalinių akių vis ilgėjančių šešėlių tarp ištobulintų ir išpuoštų kapų eilių, tarp kryžių ir skulptūrų. Juos apgaubė visada čia tvyranti mistika, įdvasinta ir antgamtinė atmosfera, kurią pamažu papildė lengvas geriamo vyno svaigulys...

gotai. xoxo

atradau tėčio straipsnį iš Nevilties Dinastijos
kaip mane apšviesdavo, kai pamesdavau nuovoką
pasidalinsiu
autorinės teisės galioja, I guess
(jergau, saulė čia angliškai parašė)



Daugelis, kas domisi, žino, kad yra toks dalykas kaip Gotika, gotikinis rokas, gotai…bet ar kas iš jų gali pasakyti, kas tai yra? Jau praėjo 7 metai nuo to laiko, kai pirmą kartą išgirdau grojant gotikus ir supratau, kad aptikau (apgraibomis nežinomybės tamsoje) ko ieškojau ir kad tai yra mano kelias. Ir visus tuos 7 metus dorai nė nenutuokiau, kas per velniava yra ta gotika, turėjau tik menką supratimą apie tai, kurį susiformavau iš muzikos skambesio keliamų nuotaikų, nuogirdų ir to, ką pats jaučiau ir kuom gyvenau. O kadangi mūsų lietuvikė yra šyknaskylė, ir, kaip žinia, gotika užgimė ne pas mumis, o kažkur amerike ar europoje, tai ir nieko stebėtina. Tik neseniai gavau žvilgtelti į originaliųjų gotų, užvirusių šią košę, supratimą kas tai iš tikro yra ir nuo ko bei kam visa tai buvo pradėta. Todėl manau verta dar kartelį raštelėti šia tema… nes 2-ame mūsų Nr. rašytas esė pasirodo yra pusšūdžio krūva ir mes tada truputį klystelėjome į lankas.
Taigi, kas tai yra gotika? Visų pirma tai yra subkultūra, apimanti tris dalykus: kūrybą, gyvenimo būdą ir saviraišką. Kultūra apėmė individualus, kurie tarpusavyje buvo mažai kuom panašūs, tačiau jų polinkis į artistiškumą, nepasotinamas smalsumas, kraštutinis intelektualizmas ir socialinis nepriimtinumas reikalavo gyventi ir išreikšti save. Be to, gotika globoja tuos, kurie romantizuoja tamsą, kurie pritvinkę egzistencialistinės kančios ir nihilizmo, tačiau nepuola dėl to į liguistą depresiją ir randa savyje jėgų kurti ( čia tamsa – tai ne blogio įsikūnijimas, bet tamsa virš apmirusios žemės kybant išblyškusiai mėnulio pilnačiai ir niūriuose griuvėsiuose žvakės šviesai metant ant sienų vaiduokliškus šešėlius). Nėra jokių taisyklių, kaip turi atrodyti tikras gotas, kiekvienas pasirenka būdą, kaip save geriau išreikšti. Vienintelis dalykas, kuris jungia gotus visame pasaulyje ir yra visiems bendras – tai Liūdesio grožio pajutimas ir išaukštinimas. Kaip punkai atiduoda duoklę destrukcijai ir anarchizmui, industrialai sėja aplink save pyktį ir neapykantą, taip Gotika įkūnija liūdesį. Iš to dažnai kyla neteisingi stereotipai būktai gotai kuria aplink save niūrią, mistišką ir šmėkliškai bauginančią aplinką, patys tapdami jos dalimi, tačiau tai nereiškia, kad mes esame beviltiški. Mes sugebame juoktis, kaip ir visi iš paprastų dalykų ir mes pilni troškimo gyventi (ir nesvarbu, kad šis juokas ir džiaugsmas yra skausmingi). Ir kurti. O ką kurti – tai jau kiekvieno asmeninis reikalas. Nėra taisyklių kaip tapti gotu, o be to, to išmokti NEGALIMA!!! Yra tik vienas būdas sužinoti – tu turi tai pajusti savyje. Štai keletas teiginių, kurie turėtų padėti tau susivokti, tačiau tai nėra labai rimta ir nepriimkit viso to už gryną pinigą. Kuo daugiau teiginių tau tiks, tuo didesnė tikimybė, kad tu esi realy realy very very gotyčnas, che che che:
L jauti viduj kirbant nenugalimą polinkį kūrybai (muzikoje, dailėje, poezijoje, apsakymuose, blevyzgose…)
L tavo kūrybines pastangas tūlas pilietis išsidergdamas išvadins patologiškomis, tamsiomis, niūriomis, perdėm šokiruojančiomis, keistomis ar neduok dieve, liguistomis.
L tu nepraleidi progos esant laisvai valandėlei aplankyti muziejų ir kitokio plauko kultūros centrų
L tu mėgsti pasinerti stačia galva į Šekspyro, Shelley, A.E.Po ir kitų autorių darbus
L tu jauti tą trapų skirtumą tarp nihilizmo ir egzistencializmo, net jei tavo gyvenime tai ir nedaro didelės įtakos
L tu mėgsti tikrai įvairią muziką, jei tik ji yra gotika J
L tu esi jautrus žmogus ir subtiliai suvoki spalvas, garsus, skonį, kvapus…
L tu nesupranti ir netoleruoji spoksotojų į televizorius visuomenės
L tu nejauti diskomforto būdamas savimi, net jei aplink ir nėra panašaus iškrypimo kaip ir tu individų
L tau dažnai stebint aplinką kylą įdomūs klausimai, prasidedantys iš raidės Kodėl?…J
L ir tave visa tai be galo stebina :-0
L tu neignoruoji to, ko nesupranti
L tu mieliau išsakai savo pagrįstą, kartoju, PAGRĮSTĄ nuomonę apie tai, kaip tu supranti ir vertini žmogų bei jo darbus, o ne tai, kaip jis atrodo (koks jūsų sušiktas reikalas, kaip aš atrodau)
L tu nebijai nežinomybės, tu nebijai tamsos tu drąsus žmogus J
L tau kelia nenugalimą nerimą vidutinybės…

Apskritai Lietuvoje nėra jokios gotikinės scenos ir bent jau aš nežinau nei vienos vietos, kur rinktųsi šis jaunimas, o jei kas žino, būtum melionu sužinoti ir susipažinti, nes be savęs visoje Lietuvikėje aš pažįstu tik vieną gotiką – savo brolį (šeimyninė gotika, che che che) Ir apskritai Lietuvoje yra tik trys gotiški dalykai: Nevilties Dinastija, architektūra ir truputis muzikytės tirlim pirlim, kas ir nebūtina. O jei kas norit sužinoti daugiau apie gotiką rašikite arba varykit į internetą. Arba apsidairykit aplink, galbūt šešėliuose slypi atsakymas… ND

samertaimsędnes

atmenu
kaip mamos klausiau, ką ji atsimena
kokie jos prisiminimai
ką reiškia prisiminti
nes tuomet to negalėjau, nesuvokiau
jog galiu
ir aš taip daryti
atsiminti

žinau tik tai, jog man buvo vos keli metai
gal trys, gal keturi
bet tikrai atsimenu
dabar jau galiu

-

tavo lūpos rankos taip retai
taip retai
mane aplanko

2013 m. lapkričio 21 d., ketvirtadienis

skęstančioj valty

amžinai
amžinai

neverk
ašaros
negraudina manęs

nekalbėk
neprašyk atsibust
mano kūnas
ištirpo
danguj


2013 m. lapkričio 19 d., antradienis

nebūtis mano tikslas

nebūtis mano tikslas.. nebūtis mano tikslas
nebūtis
tikslas mano
tikslas
nebūtis
tikslas mano
tikslas
nebūtis mano


2013 m. lapkričio 15 d., penktadienis

01:00

myliu mintis
tų dainų
erškėtrožių
spyglių
gaivins
ateitį
pabus manyje
tyla

2013 m. lapkričio 14 d., ketvirtadienis

tyloje brėkštančio dangaus

<...>

ir mintys, ir žodžiai
ir tai, ką matau
valgo maną protą godžiai
neliks tuoj blaivybės daugiau
jaučiu ir sakau
jog gana tos naštos,
bet kas pasikeis?
negaunu algos -
ramybės vidaus,
siela, skurdi, manoji išeis


2013 m. lapkričio 11 d., pirmadienis

2013 m. lapkričio 10 d., sekmadienis

reinkarnacija. gyvenimo prasmė. viskas.

You were on your way home when you died.
It was a car accident. Nothing particularly remarkable, but fatal nonetheless. You left behind a wife and two children. It was a painless death. The EMTs tried their best to save you, but to no avail. Your body was so utterly shattered you were better off, trust me.
And that’s when you met me.
“What… what happened?” You asked. “Where am I?”
“You died,” I said, matter-of-factly. No point in mincing words.
“There was a… a truck and it was skidding…”
“Yup,” I said.
“I… I died?”
“Yup. But don’t feel bad about it. Everyone dies,” I said.
You looked around. There was nothingness. Just you and me. “What is this place?” You asked. “Is this the afterlife?”
“More or less,” I said.
“Are you god?” You asked.
“Yup,” I replied. “I’m God.”
“My kids… my wife,” you said.
“What about them?”
“Will they be all right?”
“That’s what I like to see,” I said. “You just died and your main concern is for your family. That’s good stuff right there.”
You looked at me with fascination. To you, I didn’t look like God. I just looked like some man. Or possibly a woman. Some vague authority figure, maybe. More of a grammar school teacher than the almighty.
“Don’t worry,” I said. “They’ll be fine. Your kids will remember you as perfect in every way. They didn’t have time to grow contempt for you. Your wife will cry on the outside, but will be secretly relieved. To be fair, your marriage was falling apart. If it’s any consolation, she’ll feel very guilty for feeling relieved.”
“Oh,” you said. “So what happens now? Do I go to heaven or hell or something?”
“Neither,” I said. “You’ll be reincarnated.”
“Ah,” you said. “So the Hindus were right,”
“All religions are right in their own way,” I said. “Walk with me.”
You followed along as we strode through the void. “Where are we going?”
“Nowhere in particular,” I said. “It’s just nice to walk while we talk.”
“So what’s the point, then?” You asked. “When I get reborn, I’ll just be a blank slate, right? A baby. So all my experiences and everything I did in this life won’t matter.”
“Not so!” I said. “You have within you all the knowledge and experiences of all your past lives. You just don’t remember them right now.”
I stopped walking and took you by the shoulders. “Your soul is more magnificent, beautiful, and gigantic than you can possibly imagine. A human mind can only contain a tiny fraction of what you are. It’s like sticking your finger in a glass of water to see if it’s hot or cold. You put a tiny part of yourself into the vessel, and when you bring it back out, you’ve gained all the experiences it had.
“You’ve been in a human for the last 48 years, so you haven’t stretched out yet and felt the rest of your immense consciousness. If we hung out here for long enough, you’d start remembering everything. But there’s no point to doing that between each life.”
“How many times have I been reincarnated, then?”
“Oh lots. Lots and lots. An in to lots of different lives.” I said. “This time around, you’ll be a Chinese peasant girl in 540 AD.”
“Wait, what?” You stammered. “You’re sending me back in time?”
“Well, I guess technically. Time, as you know it, only exists in your universe. Things are different where I come from.”
“Where you come from?” You said.
“Oh sure,” I explained “I come from somewhere. Somewhere else. And there are others like me. I know you’ll want to know what it’s like there, but honestly you wouldn’t understand.”
“Oh,” you said, a little let down. “But wait. If I get reincarnated to other places in time, I could have interacted with myself at some point.”
“Sure. Happens all the time. And with both lives only aware of their own lifespan you don’t even know it’s happening.”
“So what’s the point of it all?”
“Seriously?” I asked. “Seriously? You’re asking me for the meaning of life? Isn’t that a little stereotypical?”
“Well it’s a reasonable question,” you persisted.
I looked you in the eye. “The meaning of life, the reason I made this whole universe, is for you to mature.”
“You mean mankind? You want us to mature?”
“No, just you. I made this whole universe for you. With each new life you grow and mature and become a larger and greater intellect.”
“Just me? What about everyone else?”
“There is no one else,” I said. “In this universe, there’s just you and me.”
You stared blankly at me. “But all the people on earth…”
“All you. Different incarnations of you.”
“Wait. I’m everyone!?”
“Now you’re getting it,” I said, with a congratulatory slap on the back.
“I’m every human being who ever lived?”
“Or who will ever live, yes.”
“I’m Abraham Lincoln?”
“And you’re John Wilkes Booth, too,” I added.
“I’m Hitler?” You said, appalled.
“And you’re the millions he killed.”
“I’m Jesus?”
“And you’re everyone who followed him.”
You fell silent.
“Every time you victimized someone,” I said, “you were victimizing yourself. Every act of kindness you’ve done, you’ve done to yourself. Every happy and sad moment ever experienced by any human was, or will be, experienced by you.”
You thought for a long time.
“Why?” You asked me. “Why do all this?”
“Because someday, you will become like me. Because that’s what you are. You’re one of my kind. You’re my child.”
“Whoa,” you said, incredulous. “You mean I’m a god?”
“No. Not yet. You’re a fetus. You’re still growing. Once you’ve lived every human life throughout all time, you will have grown enough to be born.”
“So the whole universe,” you said, “it’s just…”
“An egg.” I answered. “Now it’s time for you to move on to your next life.”
And I sent you on your way.

2013 m. lapkričio 9 d., šeštadienis

šešėlis tavo išprievartautas

klausausi lietaus
melodija graži
aiškiai tu meni
man dangaus gražaus

kentėk

išlaisvink savo Sielą

džiaugiuosi, jog vėl rašau
ir atrodo tiek daug

atsirado tos minutės
kai esu savimi
mano akys - žibutės

atrodo

mano šonkauliai prasiskyrė
ir atsivėrė
siela
dieną
miegojo
dabar ji čia
ir skraido po pasaulį
išlaisvinau trumpam aš ją
dovanoju jai to, ko trūksta

šviesą oloje


liepos 27 ir rožiniai plaukai buvo pražūtis

atsimenu

ankstyvą rudenį
ir sėdėjimą ant tinklo
ir žodžius
ir pasivaikščiojimus
ir dk
ir rudens pabaigą
ir šaltuką
ir namus
ir žiemos pradžią
ir sniegą
ir maudynes jame
ir juoką
ir suši
ir šešioliktą
ir naujuosius

ir tai sugadino mano meilę rudeniui ir žiemai
ir pavasariui, bet nutekėjo vandeniu

teliko vasara
kai matau
kad nebuvo to
ir tuomet jaučiuosi gerai

o dabar
geriant arbatą
sąmonė man sako
ir aš ant jos pykstu
nes ji man primena
ką dabar atsimenu


sudraskytomis svajonėmis nuskraidintas

tyliai mane apkabino Atilsis
įdomu, ar dar kas nors žino
klauso
myli
tai, ką kūrė
trumpam
bet gražu buvo
banalu - ne tame esmė
svarbu gėlė
kuri skleidžiasi manyje
kai girdžiu

<...> o aš tave, o tu mane


akmuo po mano delnais

kažkaip nustojau rašyti
dingo įkvėpimas, dingo mano žodžiai
šias dienas gyvenau su absoliučiai beprasmišku požiūriu į viską
bet kas, apie ką pagalvodavau, iškeldavo man tokį klausimą:
kas iš to?
ir atsakydavau pati sau - nieko

ir viskas buvo taip.. be tikslo, be prasmės
viskas

nukritau nuo savo debesies
ar čia tikrai cinizmas gadina mane?
nesusitvarkau su juo
bet jam patinka su manimi žaisti
pažaisim žaidimą
stebėsiu, kas laimės


2013 m. lapkričio 1 d., penktadienis

Miegas man dainuoja dainą apie .. apie

vaikščiojau po nebūtį
ir sutikau Miegą
įdomu, nemaniau, jog jį ten sutiksiu
bet sutikau
ir paklausiau jo, ko jis čia dangojasi
atsakė
neva aš jį išmečiau ir palikau
tūnoti čia, kol vėl priimsiu
bet ką jis čia šneka?
aš jo neišmečiau
ir nepalikau

pamiršome šį nesusipratimą
ir aš jį priėmiau pas save
apkabinau
nenoriu jo paleisti

tyloje

jaučiuosi nešvari viduje
siela prikimšta visokio šlamšto
purvina, juoda
pykina ją
jaučiu
dušas nenuplautų tos bjaurasties
apgaubė mane beprasmybės ir tuštumos skraistė
ir tik Mamontovo balsas man glosto pavargusias akis