<...> aš pajutau, kad tas žmogus yra ligotas, lyg sirgtų kokia dvasios, proto ar charakterio liga <...>
<...> simpatija, pagrįsta didžiuliu gailesčiu tam nuolatos kenčiančiam žmogui, kurio vienišumą ir dvasinį merdėjimą aš pats regėjau <...>
<...> kančios genijus <...>
<...> išsiugdė savyje genialų, beribį, baisų sugebėjimą kentėti. kartu supratau, kad jo pesimizmo pamatas - ne pasaulio niekinimas, o panieka sau <...>
<...> tačiau nelaikė savęs išimtimi, visada savo strėles pirmiausia laidė į save patį, neapkentė savęs paties, neigė save... <...>
<...> užuot sunaikinus jo asmenybę, tepavyko išmokyti jį nekęsti paties savęs <...>
<...> jis buvo tikras <...> ir tikras kankinys, nes kiekvieną šiurkštų žodį, kiekvieną kritiką, kiekvieną piktumą, kiekvieną neapykantą, kuriai galėjo ryžtis, jis pirmų pirmiausia skirdavo pats sau. o kitus aplinkinius jis nuolatos labai didvyriškai ir kuo rimčiausiai stengdavosi pamilti, būti jiems teisingas, nesukelti jiems skausmo, nes įsakymas "mylėk savo artimą" jam buvo lygiai taip pat giliai įkaltas į galvą, kaip ir neapykanta sau pačiam, ir todėl visas jo gyvenimas buvo tarsi pavyzdys, kad, nemylėdamas savęs, negali mylėti nė artimo, kad ir neapykanta sau yra lygiai tas pat ir galų gale sukelia tą patį baisų izoliuotumą ir nusiminimą, kaip ir ryškus egoizmas. <...>
aš esu stepių vilkas
aš radau jį ir jis mane
tiesa irgi
- ištraukos iš Hermann Hesse "Stepių vilkas"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą