Kita gotikos pusė
Prisėdau. Parūkiau. Kažkaip gotiškai.
J Tarsi besotė amžinosios nakties juodoji skylė su nikotinu vidun sutraukiau ir
idėją-mintį-teiginį-klausimą-neiginį-suvokimą-abejonę…ir dar velniai žino ką,
tačiau viską viename asmenyje ir pamąstyt atsirado apie ką…
Todėl ir sėdžiu bei su eiline
nikotino doze (gotiškai J) suvokiu, kad kaipo tokio gotikinio pasaulio nėra -
nėra gotikinės materijos, nėra gotikinių pastatų, gotikinės gamtos anei
gotikinių vietovių, anei nieko nėra. Yra tik mus supantis pasaulis - toks, koks
jis yra be jokių aliuzijų į gotiką. O XX amžiaus jaunimo gotikinė subkultūra
man pasidarė panašu į milžinišką tamsų utopinį puzlą (tpfu, atsiprašau,
dėlionę), sulipdytą iš įvairių kultūrinio pasaulio gelmių nuotrupų, bet apie
tai gal nediskutuosim nes tai mano asmeninė nuomonė. Bet tai kas po velnių tada
yra ta gotika, kurioje ir kuria gyvena tokia daugybė jaunų protų? Matyt kažką
būsiu praleidęs, todėl pradedu iš pradžių.
…yra tik mus supantis nuostabus
pasaulis…
…perpildytas keistai svaiginančių,
baugių ir nesuvokiamų miražų, nepertraukiamu srautu besiliejančių iš mūsų
karštligiškų protų ir utopinėm idėjom užnuodytų sąmonių. Visa tai yra iliuzija,
bet kad velniškai patraukli. Mes visi taip ilgai su ja gyvenome, kad patikėjome
jos tikrumu, įtikėjome jos apčiuopiamumu. Šia prasme galim teigti, kad gotika
kaip utopija yra meilė. Gotika yra savotiškas būdas mylėti mus supantį pasaulį
– būdas daug kam svetimas, netgi atgrasus ir tik vieniems gotams tesuvokiamas.
Tai yra savotiškas būdas mylėti mus supantį pasaulį – tokį, koks jis yra,
tik aprėdytą mūsų meilės nuoplaišomis
ir todėl nebe tokį pirmapradį;
tik sudarkytą sutirštintom vaizduotės
spalvom ir todėl neatpažįstamai pasikeitusį;
tik pridususį nuo tamsos tvankumos ir
todėl nebesipriešinantį mūsų nuodingoms užmačioms pakeisti jo sandorą;
tik užliūliuotą mūsų klastingomis,
dusliomis ir erdvę bei laiko tėkmę stingdančiomis melodijomis, o todėl nebe
tokį tyrą savo svaiginančia tyla;
tik paskandintą miražų jūroje, o
todėl išnykusį pasąmoningose sutemose ar net dar giliau, būties naktyje,
ištirpusį jos begaliniame tyrume…
…bet minties tėkmė sustoja,
pamindžikuoja neryžtingai ir grįžta į pradžią, nusinešdama su savimi ir kūną.
Vėl pasijuntu besėdįs ant papilkėjusio, apsamanojusio pakelės akmens. Šnervės
pagauna keistą, tačiau iki negalėjimo pažįstamą kvapą. Ausys užuodžia
neįprastus, tačiau tokius artimus tavo esybei kvapus. Akys užmato virš
horizonto plevenančius miražus. Vėl susiduriu akis į akį su JA…
- Kas tu !? Paklausiu ne lūpomis.
- Tu pats !!!- išgirstu neausimis…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą