Esė
Nejau
merdintys medžių lavonai nebesugeba išleisti žaliuojančio pumpuro? Negi
šešėliuose negali pražįsti tos paprastos iki negalėjimo ir neprijaukintos laukų
gėlės? Nejau liūdname gotų pasaulyje negali gimti romantiška ir nekalta meilė,
nesutepta dirbtinumo ir fetišistinių nukrypimų bumo šiandieninėje gotų
kultūroje? Meilė, kuri džiugintų?
Aš
sakau kad gali! Nes pilka nebūtis yra tai, ką reikia užpildyti. Gotai gimė iš
nebūties pilni įkvėpimo, idėjų ir liūdesio, ir jų pagrindinis tikslas yra
kurti, nes gotikas tai yra kūrėjas (bet nebūtinai menininkas). Mes
nepretenduojam į meno aukštumas. Mes nepretenduojam būti menininkais. Mes
nepretenduojam tapti visagalėmis visaapimančiomis nuorodomis, kaip turi
atrodyti pasaulis. Mes tik norim, kad mus paliktų ramybėje. Mes tik norim
užpildyti kiekvienas savo asmeninę nebūtį eidami dygliuotu gyvenimo keliu… eik
dejuodamas dėl žmogaus. kūrėjo. Kuriam apkirpo sparnus ir įkalino pašaipos,
paniekos ir nesupratimo rūsiuose.
Aš
sakau kad gali. Nes kūrėjas negali užpildyti nebūties nebūtimi, nes nebūtis tai
yra mirtis. Tai yra virš žmogaus galių priversti mirtį numirti. (Mūsų paskirtis
– suteikti mirčiai įprasmintą gyvenimą 2002 m. pastaba ND). Mes kuriame aplink
save praeitim alsuojančius griuvėsius, tarp kurių sudiržusių akmenų auga
spygliuotos gėlės. Kartais pakalnutės. Mes paskleidžiam aplink liūdesio rūką,
kuriame gali tave kaip trokštantįjį atgaivinti tyra ir nenuodėminga meilė. Mes
nesame beviltiški. Ir kai aplinkos priešiškumas pameta mus iš akių, mes galime
nusimesti savo niūrųjį apvalkalą tapdami liūdnaisiais romantikais, nuoširdžiai
besidžiaugiančiais gyvybingu pavasario lietumi, pamiškėj pražydusiom žibutėm ir
ošiančiu šimtamečiu mišku. Ir tai yra gotika. O kas nesutinkate, kurkite savąjį
supratimą. Nes kiekvienas gotas savąją išgyvena savaip. Ir kiekvienas ją
susikuria. Pats. Sau. Savojoje nebūtyje… ND
Kapinių
dvelksmas
(arba
kodėl gotus traukia kapinės)
Jis
visą dieną trankėsi po miestą ieškodamas vietos, kur galėtų pasislėpti nuo
slegiančių žmonių žvilgsnių, nuo pašaipaus šnabždesio už jo nugaros ir
pastoviai tau įkandin atsigręžusių žmogystų. Dangus jau pradėjo pilkėti, saulė
nesveikai įraudusi stengėsi pasislėpti tarp medžio šakų. Tada jis ir susitiko
savo seną draugą. Jie abu ėjo tuo pačiu “keliu”. Neišvaiždžioj krautuvėlėj
nusipirkę vyno abu patraukė į priemiesčio kapinaites. Jie abu jas vadino
gotikos muziejumi. Ten susirado nuošalią vietelę, paslėptą nuo pašalinių akių
vis ilgėjančių šešėlių tarp ištobulintų ir išpuoštų kapų eilių, tarp kryžių ir
skulptūrų. Juos apgaubė visada čia tvyranti mistika, įdvasinta ir antgamtinė
atmosfera, kurią pamažu papildė lengvas geriamo vyno svaigulys...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą