tą akimirką, kai išgirdau nakties balsus
ir nustojau piešti
vadinu atgimimu
tą akimirką aš vėl pradėjau kurti
savo galvoje
nušvito man ryški šviesa
priešais akis
ir grįžusi namo vėl rašyt pradėjau
kurti, lieti savas mintis
jaučiausi tokia tyra iš vidaus
kad gavau progą išsivalyti
nuo visko, kas susikaupė manyje
•••
tu man pasakei
kad egzistuoja eglių šakos
o aš bučiavau tavo liemenį
ir apgamą ant jo
ir man pasakei
jog netikros visos pasakos
ir aš tikėjau tavimi
ir girdėjau natą Do
<...>
•••
pamerksiu pelenus į vazą
ir tu tai stebėsi
jausi mano žvilgsny karą
tu ten girdėsi
supuvusias mintis, žodžius
baltai pilkus vaizdus
tik kitokius
nei tavo
kaip stirnos, laimingos
kaip aš ar tu,
visi kiti kartu
dainuos budriu
balsu
•••
aš garsiai tarsiu šiuos žodžius
ir uždarysiu prieš save duris
dainuosiu apie varnas ir medžius
ir matysiu jį, kuris
mylės tave, mane. užmirš
kad turi voką, pilną žodžių pilną
apie rožės spindinčius spyglius ir kotą
jos suglebusį, net juodą
ir jos toks Gražus
pamilo jus visus
meluoju
jisai
o tu tik tyliai išėjai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą