nusprendžiau papasakoti pasaką
kurią įkvėpė daina
vėl
ir lietus, ir šiandien, ir miškas, į kurį bijosiu eiti
buvo toks žmogus vardu Žmogus
ir jis buvo toks laimingas
kad nebesuprato
kas yra laimė
kas yra liūdesys
pasiklydo ribose
ir išprotėjo
jis ieškojo savęs
ieškojo realybės
bet ji nuo jo bėgo
ir labai gerai pasislėpė
Žmogus ieškojo, kur gi realybė pasidingojo
bet jam ilgai teko ieškoti atsakymo..
ir sumąstė
gal pavyks?
niekas nežinojo
bet turėjo išbandyti
Žmogus pasiryžo išeiti
vanduo vien vanduo
ir dangus vis aukščiau ir aukščiau
spaudžia giliau ir giliau
ir jis pradėjo matyti tą ribą
tarp to, kas tikra ir ko nebuvo
švelnus šnabždesys anapus beribės nakties
jį kvietė atgal
bet suprato, jog trauktis nėra kur
ir vandens paskutiniai lašai plaukė pro šalį
krito ant žemės
ir Žmogus pasiekė savo tikslą
jis pamatė tą ribą
ji buvo tokia ryški
bet tai privedė
prie mirties
ir medūzos užlipdė jam akis
dėl Žmogaus išėjimo
aš jaučiuosi vieniša
bet tokia ta pasakos pabaiga
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą